Kiek laiko ruošeisi varžyboms ir su kokiais pasirengimo iššūkiais susidūrei?

Konkrečiai šioms varžyboms ruošiausi gerus 4-is mėnesius. Treniruotės užimdavo 10-15 valandų per savaitę.

Didžiausias iššūkis buvo žmonos priekaištai dėl per daug laiko atimančių treniruočių. Tarp kitko, yra sakoma, kad jei ruošiantis „IronMan“-ui tavo santykiai su artimaisiais nesikeitė — reiškia prastai ruošeisi (šypsosi).

Jei rimtai, tai buvo nelengva sukontroliuoti miego trukmę — stengiausi naktį išmiegoti 7-8 valandas. Artėjant renginio datai, kamavo psichologinė įtampa, stresas, nerimas dėl savo sportinės formos…

Kokia buvo sunkiausia rungtis?

Fiziškai sunkiausia rungtis triatlone yra bėgimas. Visų pirma, bėgimas aplamai yra daugiausia energijos atimanti rungtis lyginant su plaukimu ir važiavimu dviračiu. Antra, bėgti reikia po plaukimo ir po 180km dviračio minimo, bėgi „vatinėmis“ kojomis. Nors konkrečiai mano atveju daugiausia kentėjau paskutiniuose 50-yje „dviračio“ kilometrų. Dėl nežinomos priežasties ėmė skaudėti padus. Kiekvienas pedalo paspaudimas — skausmas. Jis aprimo, po to vėl atsinaujino… Laimei pradėjus bėgti, kaip ir tikėjausi, pėdos „atsigavo“.

Kokios apima emocijos pasiekus finišo liniją?

Euforija. Turbūt toks žodis labiausiai tiktų apibūdinti šį jausmą. Emocijos intensyvumas tiesiogiai susijęs su patirta kančia, su valios pastangomis siekiant išsikeltų tikslų, su jų pasiekimu… Kuo labiau sugebėjai valios pastangomis versti save judėti greičiau, kuo labiau sugebėjai „išsunkti“ save, tuo daugiau ir intensyvesnių teigiamų emocijų patiri kirsdamas finišo liniją.

Girdėjau atsiliepimą, kad ASMODAS įmonėje dirba „geležiniai“ darbuotojai, gal gali pakomentuoti plačiau ką tai reiškia?

Darbas gamybos įmonėje visuomet susijęs su iššūkiais. Jei žmogus sugeba juos priimti, įveikti ir judėti pirmyn — tuomet „geležinio“ darbuotojo apibūdinimas, manau, turi prasmę.

Paskutinėje triatlono rungtyje — maratono bėgime prieš finišą iškėlėte Asmodas įmonės vėliavą, kas įkvėpė tai padaryti?

Be Asmodo nebūtų mano dalyvavimo šiame renginyje. Įmonė prisiėmė finansinius kaštus, o įmonės vadovas Andrius Klopotas mane lydėjo visos kelionės metu ir palaikė varžybų dieną. Esu dėkingas Asmodo vadovams už pasitikėjimą ir suteiktą galimybę dalyvauti tokio lygio renginyje.

Kokia atmosfera vyravo renginio metu? Ar didelis vietinių gyventojų susidomėjimas?

Vietiniams švedams tai tarytum kokia nacionalinė šventė. Dviračių trasa driekėsi Kalmaro miesto apylinkėse. Vietiniai šalia kelio, kuriuo važiavom, pasistatė stalus ir įsitaisė šeimomis, su gėrimais ir užkandžiais. Važiuojant pro šalį, palydėdavo šūksniais, komentarais, muzika, dainomis… Vieni „leido“ populiarius įrašus, kiti dainavo patys. Identiškas palaikymas buvo ir bėgant maratoną Kalmaro senamiestyje ir priemiestyje. Vaikai tiesė rankutes pliaukštelėjimui prabėgant, ar pylė į tave vandenį jei šalia stovinti mama duodavo jiems leidimą tai daryti.

Švedai tikrai nustebino savo karštu palaikymu. Jie buvo ne vien stebėtojais, bet pačiais tikriausiais renginio dalyviais.

Kokie sportiniai planai ateinantiems metams?

Ateinantį sezoną planuoju „pasiilsėti“. Jokių „IronMan“-ų. Skirsiu daugiau laiko šeimai.

Šiaip norėčiau pasiruošti prabėgti rezultatui kokį rudens maratoną. Taip pat turiu seną svajonę perplaukti Kuršių marias, nuo Ventės rago iki Nidos. Na, ir sudalyvausiu viename kitame Lietuvos triatlono taurės etape… Visa tai, žinoma, jei Dievas duos sveikatos.

Ką patartumei kolegoms ar kitiems žmonėms, kurie tavęs įkvėpti norėtų dalyvauti tokio pobūdžio varžybose?

Palinkėčiau pakliūti į „užburtą ratą“ kurį minėjau mūsų pokalbio pradžioje.

Dėkojame už turiningus atsakymus ir linkime, kad ta energija, kurią skleidžia Aurimas įkvėptų vis daugiau aplinkinių siekti savo tikslų, nes kaip sakoma — „nėra nieko neįmanomo!“